Liudviko Ragauskio samprotavimuose apie okupacijos žalą prasikiša Lietuvos teisininkams būdingas teisinių procedūrų fetišizavimas. Būtina priminti, kad vienos valstybės teismų verdiktai automatiškai nepripažįstami kitose valstybėse. Net teisiniai dokumentai turi praeiti nostrifikacijos procedūrą. Kita valstybė nėra mūsų valstybės teismams teismingas subjektas. Tarpvalstybiniai ginčai sprendžiami tarptautinėmis politinėmis priemonėmis - karu arba tarptautiniais susitarimais. Tarptautiniai tribunolai tėra reta išimtis, nulemta bendros taisyklės: "teisus tas, kuris turi daugiau teisių (galių), o jų turi daugiau nugalėtojas (-ai), nes jis (jie) neteisiami!" Mūsų reikalavimas kompensuoti okupacinę žalą yra patvirtintas aukščiausiu Konstitucijos lygiu - referendumu, kuris privalomas visiems Lietuvos Respublikos subjektams ir išreiškia vieningą Lietuvos Respublikos poziciją tarptautinėje erdvėje. Todėl tik tarptautinė bendruomenė gali padėti mums taikiu būdu išspręsti su Rusijos Federaciją šį ginčą. Siūlymas šį didelį ginčą spręsti dalimis yra Lietuvos teismams būdinga metodika sužlugdyti principines bylas, paskandinant jas smulkmenose ir taip "išsukant" pagrindinius nusikaltėlius ir didžiausias "žalas". Tokia metodika leidžia pasiekti tik smulkmės ("šešiukių") teisinio įvertinimo, o "tūzai" išsisuka nuo atsakomybės. Lietuviai turi patarlę - nemesk kelio dėl takelio! Ir dar: "praradęs galvą, dėl plaukų neverkia"... Jei Rusijos valstybė norės civilizuotai sugyventi su savo kaimynais, pati atsižvelgs į mūsų teisėtus reikalavimus, arba ją tai privers tarptautinė bendruomenė. Ta kryptimi reikia ir dirbti. Karo juk nesiruošiame skelbti?

Aš apie valstybę ir tautą. Dažni Lietuvos istorijos „žinovai“ pasako, jog lietuvių kalbos vartojimas apsiriboja Aukštaitija, Žemaitija, o ten Gudijoje („BaltaRUSIJOJE“. Dėl termino galėtų paprieštarauti patys surusėję gudai) vartota slavų kalba. Tai tiesa, tačiau norisi paklausti – iš kur gi tuomet ten (apie Minską ir toliau) iki šiol išliko lietuviški toponimai? Pavyzdžiui tokie, kaip GIRIOS ir pan.? Jeigu lietuvių tauta šimtmečius buvo asimiliuojama, ar tai reiškia, kad mes dabar privalome atsisakyti savo etninių teritorijų tyrinėjant tautos istoriją? Juk panašūs procesai vyko ir sovietmečiu. Į Rygą (Latviją) atsikėlė rusų kolonistai, kurie dabar kelią neramumus. Jiems rusų valstybinę kalbą, atskirą parlamentą! Sovietmečiu į Vilnius raj. iš Gudijos (kur buvo suvaržyti) atsikraustė lenkai. Dabar ir jie kelia panašius reikalavimus. Teisingai pasielgė Latvijos ir Estijos įstatymų leidėjai, kolonistams nesuteikiant pilietybės. Tik, gaila, kad tie įstatymai ne iki galo išspręsti. Antra, nelabai malonu klausyti kai istorijos klausimus nagrinėja medikai, melioracijos inžinieriai, inžinieriai statybininkai, ... Kartais jų autoritetas prisistatomas kaip mokslų daktarai. Tik, gaila, kokių mokslų daktarai! Gal būtų geriau – istorijos mėgėjai? Nors tokios diskusijos kaip katalizatoriai, tebūnie.

valios Lietuvoj nera. Vergvaldziai daro ka nori

Esat baudžiauninkai, pripuolę prie biudžeto. Vakarykštė istorija tą parodė. Valstybės nėra.

pastaba vedejui, bloga si laida kalba tik viena puse...