Atgimimo laikais mes visi norėjome būti ir jaustis laisvi, atrodyti taip, kaip norime. Laikotarpiu, kai jaunuoliai buvo velkami pas mokyklų direktorius dėl ilgų plaukų ar auskarų, neduok Dieve, dėl sruogomis padažytų plaukų, mums iki gyvo kaulo buvo įsiėdęs pilkumo, kolektyvo ir normos standartas. Norėjome kvėpuoti laisvai ir atmesti rašytą/nerašytą „būk kaip visi“ taisyklę.

Lietuvos pankų tėvas Nerijus Pečiūra-Atsuktuvas, dažytomis akimis ir su skiautere, pasipuošęs trispalve atributika, skandavo nuo scenos „Lietuva – tai jėga“, ir tūkstantinės minios jautė, kad jie – jėga, kad laisvė – tai vienijanti galia. Vienas Sąjūdžio iniciatorių, „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas per visą Lietuvą 1987–1997 m. drebinusius „Roko maršus“ įkūnijo laisvės veidą: drąsų, kūrybišką, laisvą žmogų, nebijantį būti savimi, bet neniekinantį kitų laisvės.

Dar po gero dešimtmečio tikrai „kažkas atsitiko“ – šiurpstame nuo vyrų padažytomis akimis, baiminamės liberaliosios demokratijos, kažkaip grasinančios sugriauti mūsų tradicijas ir vertybes. Kažkaip netikėtai pratęsėme sovietinės propagandos laikų giesmę apie supuvusius Vakarus. Kas nutiko? Ar išsigandome laisvės? Gal nebenorime? Ar suveikė švytuoklės principas – atgal į tradiciją? O gal į nelaisvę? Šiandien apie tai kalbamės su rašytoju Vytautu V. Landsbergiu.

Laida „Žmogus žmogui“ – kas antrą trečiadienį 11.45 val., kart. 16.45 val.

Laidą rengia ir veda Žmogaus teisių stebėjimo institutas.

Rengia Dovilė Šakalienė.

Dalinkis: